Tad  išdrįsk ištiest man savo ranką,
Per pasaulį eisime  drauge,
Ir tegu mums vėjai bus palankūs,
Ir kryptis teisinga ir lengva.
 
Tu išdrįsk įkrist į mano delną,
Kaip šviesusis saulės spindulys,
Aš gėrėsiuos tavimi ir jausiu,
Kaip ištirpsta sieloj liūdesys.
 
Tu išdrįsk švelniai nusišypsoti
Ir tvirtai mane laikyk glėby,
Nes tikrai negalim mes žinoti,
Kada vėl mes būsim taip arti.
 
Tik po to nedrįsk manęs palikti,
Kaip palieka jūroje laivus,
Kas parodys mano laivui kryptį,
Kad pasiekt nutolusius krantus.