Miegok...

Liūdnu ilgesiu upėj pasruvusioj plūduriuos vienišas, užmirštas plaustas...
Mėnesienos šviesoj ir žvaigždžių lydima, pasroviui juo atplauksiu nakčia.
Užsimerk ir miegok... Aš tenoriu vogčiom tik švelniai prie tavęs prisiglausti,
Palytėti ištroškusiu bučiniu gundančiai lūpas, sapnuotas slapčia...

Tik žvilgsniu tave glostysiu meiliai, šiltai aš, sulaikiusi kvapą nebyliai,
O veide brandžiame tarsi knygą skaitysiu tavuosius sapnus mintyse.
Tu miegok, neprabusk... Aš pasaugosiu pilną troškimų mūs virpančią tylą...
Rytui auštant, vėl plauksiu prieš srovę upe, skęsdama viltyse saldžiose...
Gelmė

2018-02-27 14:04:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Esmeralda

Sukurta: 2018-02-28 14:18:15

Yra čia gerų autorių viena jų jūs

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-02-28 10:35:21

Labai, labai... Ir nedaugžodžiausiu.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-02-27 21:45:03

Tikras  romansas

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-02-27 21:08:28

Malonu skaityti. Ačiū.

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2018-02-27 20:39:36

Užkalbėjimas - lopšinė...gražu

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-02-27 14:43:58

Be tikro išgyvento jausmo,taip neparašysi, jis kalba pats už save.