Jei vakaras kalbėtų tau žvaigždžių kalba,
jei mėnuo glostytų šešėlių tylą,
jei lūpos vertųsi karšta malda,
kuri matuotų tavo dvasios gylį...
Gal dar turėtumei vilties tada,
kad dar ne visos sielos lytys mirę,
kad prisikels ir vėl gyva
širdis, tiek negandų skaudžių patyrus.
Vėl neštumei ant aukuro žodžius,
pripildytus tikėjimo ir ryžto,
nuplautum jais žaizdas kalčių
ir prie altoriaus meilės grįžtum.
Tau šviestų ir diena tada balčiau,
būtis kitom spalvom pražystų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-27 10:45:07
Nuostabios eilės.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-26 13:59:27
Puikus sonetas. Bet tas nelemtas žodelis "Jei" ir kodėl jis mus lydi visą gyvenimą???
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-26 09:45:31
Filosofinis radikalus sonetas.
Nuoširdi atgaila, suklydusiems apvalytų sielas ir širdis ir neleistų tęsti panašių klaidų. Ar padėtų nusižeminimas, tai jau kitas klausimas. Pamąstymui.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-25 15:31:06
Tik ar verta grįžti su atgaila? Nusižeminimas vargu ar padėtų :(
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-02-25 13:24:17
Labai geros eilės, tačiau grįžimai visuomet būna sunkūs ir sudėtingi arba taip niekada ir negrįžtama. Todėl visi mes visuomet turime gerai apsvarstyti ir pagalvoti, kur einame, ką darome, ką sakome, kaip žiūrime, kaip juokiamės ir dėl ko verkiame.