Jei vakaras kalbėtų tau žvaigždžių kalba,
jei mėnuo glostytų šešėlių tylą,
jei lūpos vertųsi karšta malda,
kuri matuotų tavo dvasios gylį...

Gal dar turėtumei vilties tada,
kad dar ne visos sielos lytys mirę,
kad prisikels ir vėl gyva
širdis, tiek negandų skaudžių patyrus.

Vėl neštumei ant aukuro žodžius,
pripildytus tikėjimo ir ryžto,
nuplautum jais žaizdas kalčių
ir prie altoriaus meilės grįžtum.

Tau šviestų ir diena tada balčiau,
būtis kitom spalvom pražystų.