Plaukiančios snieguotos ledo lytys,
Jų kelias ilgas, vingiais išraitytas,
Tarsi tai mūs gyvenimus likimas gena,
Kol mes išnykstame pasaulio okeane.
O kol dar plaukiam, kol dar saulėj šviečiam,
Kol mūsų grožis visus jaudina ir kviečia,
Ateik ir tu prie gražaus Neries vingio
Ir pamatysi, kaip ledo lytis plaukia, tarsi sninga.
Ir nesvarbu, kad laikinas tas grožis,
Šiandien aš juo gėriuosi tarsi rožėm,
Tom žiemos rožėm, kai upė pražysta
Ir neša jos mane keliais manon jaunystėn.
poeta
2018-02-24 17:11:29
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-26 13:55:25
Kiekvienas metų laikas prie upės vingių sukuria savą grožį... Todėl laimingi tie, kurie jį turi ir mato..
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-26 00:15:55
Poetei gamta yra grožio šaltinis šiuo atveju Neryje plaukiančios lytys. Jos poetei yra grožis, kuris yra didžiausia vertybė.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-25 17:51:33
Neries vingis dažnam žadina prisiminimus...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-25 15:35:08
„Per toli“ rašoma atskirai. Man tai ne per toli, va, einu jau... Dar ir Nemunas čia pat.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-25 11:29:21
neabejoju, kad gražu prie Neries vingio, bet ateiti man pertoli...Aęiū už kvietimą gražiu eiliuku