Plaukiančios snieguotos ledo lytys,
Jų kelias ilgas, vingiais išraitytas,
Tarsi tai mūs gyvenimus likimas gena,
Kol mes išnykstame pasaulio okeane.
 
O kol dar plaukiam, kol dar saulėj šviečiam,
Kol mūsų grožis visus jaudina ir kviečia,
Ateik ir tu prie gražaus Neries vingio
Ir pamatysi, kaip ledo lytis plaukia, tarsi sninga.
 
Ir nesvarbu, kad laikinas tas grožis,
Šiandien aš juo gėriuosi tarsi rožėm,
Tom žiemos rožėm, kai upė pražysta
Ir neša jos mane keliais manon jaunystėn.