Jau laiko daug praėjo –
Jau nebeskaudės.
Papasakok, kaip po langais stovėjai
Su trupančiais kraštais širdies.
Papasakok, kaip skleidės akyse lelijos –
Galvojai – amžinai žydės
Tik nežinojai, kad jos šalčio bijo,
O tu – neuždegei ugnies.
Papasakoki, kaip meldeis
Ir krito ant akių laukimo gijos...
Žinojai – rytas neateis,
O mintimis vijokliai vijos.
Ir gulė rūkas ant peties...
Papasakok – gal dar kas nors girdės...
2017 m. spalio 12 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-02-24 10:14:35
taip jautriai ir subtiliai perduota emocija nepalieka abejingo...priglausiu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-24 10:03:46
Girdim.Jūrate, ir visada girdėsim Jūsų nuostabią lyriką. Rašykite, nebodama į tyčinę nemokšų kritiką
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-23 21:36:45
Trupančiai širdžiai senaties nebūna. Tikriausiai "JIS" dar ir dabar meldžiasi po langais, ilgesingai žvelgdamas į dangų ir laukia kol galės uždegti dangišką ugnį, kad atsigautų sušalusios lelijos. Nemanau, kad pas jį yra toks noras, kad išgirstų kitos, nes kitoms nepanašu, jog širdis trupėtų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-23 19:37:15
Žinoma, kad dar kas nors girdės... neįmanoma neišgirsti tokio skaudaus prašymo...