Santrauka:
Mano unitazas baltos spalvos. Tačiau to nesureikšminu, kadangi paprastai ant jo pasėdžiu ne daugiau nei 5 min. užsimerkės ir atsipalaidavęs...
Tiek man ir užtenka... Šalia rašiklis...
Ak, taip, purškiu vyšnių kvapo oro gaivikliu (apie vyšnias bus kitos eilės).
Ji – samdinė ir negraži, tačiau mylėjo.
Jis – jau ne jaunas ir iliuzijom pamišęs –
Kovojo su malūnais ir kalbėjo vėjus,
Tačiau dėl jos numirti pasiryžo.
Pamokanti istorija, graudi... O būna,
Kai, vienas kitą radę, šalimais prisėda
Prie stalo vieno ir dalijas širdį, kūną...
Ne jiems, tačiau kitiems dėl to tik gėda.
Ir kas čia keisto ar neįprasto? Tai šventa,
Jei mokais ùžtrenktas duris atvert be raktų
Bei išgyventi ten, kur niekad negyventa,
Svarbu – į savo pasaką patektum.
Tegul trumpam ir ant geltono kuino,
Nors šárvus geležinius baigia ėsti rūdys...
Bet būna šiam pasauly, visko būna –
Galbūt net tau gyvenimas paliudys.
...............................................................................
Nesuprasti ar atstumti, nes nepanašūs –
Nemokantys išlikt, kad ne save mylėję –
Atgimsta vis dar šie Servánteso miražai
Su sielom don kichotų arba dulsinėjų...
2018 m. sausio 23 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-02-22 20:42:37
Svarbu - į savo pasaką patektum...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-22 09:21:45
Jeigu pasaulyje egzistuotų daugiau don kichotų ir dulsinėjų, tai jų sąskaita šviesesnis pasaulis pasidarytų.