Ji – samdinė ir negraži, tačiau mylėjo.
Jis – jau ne jaunas ir iliuzijom pamišęs –
Kovojo su malūnais ir kalbėjo vėjus,
Tačiau dėl jos numirti pasiryžo.
 
Pamokanti istorija, graudi... O būna,
Kai, vienas kitą radę, šalimais prisėda
Prie stalo vieno ir dalijas širdį, kūną...
Ne jiems, tačiau kitiems dėl to tik gėda.
 
Ir kas čia keisto ar neįprasto? Tai šventa,
Jei mokais ùžtrenktas duris atvert be raktų
Bei išgyventi ten, kur niekad negyventa,
Svarbu – į savo pasaką patektum.
 
Tegul trumpam ir ant geltono kuino,
Nors šárvus geležinius baigia ėsti rūdys...
Bet būna šiam pasauly, visko būna –
Galbūt net tau gyvenimas paliudys.
...............................................................................
 
Nesuprasti ar atstumti, nes nepanašūs –
Nemokantys išlikt, kad ne save mylėję –
Atgimsta vis dar šie Servánteso miražai
Su sielom don kichotų arba dulsinėjų...
 
2018 m. sausio 23 d.