Sraunūs vandenys virto į ledą,
O po juo – ar gyva, mano upe?
Du krantai vienas kitą surado,
Tarpe jų balti paukščiai vis tupia...
Tu pasiglemžei aitvaro dangų,
Putlų debesį, vasaros liūtį...
Ir saulėlydžio atšvaitą brangų,
Kuris rausviną veidą truputį...
Liko vėjui sausėjantys meldai –
Juk tėkmė po ledu užrakinta.
Dugno akmenys saugoja kantriai
Gilų vandenį, žiemišką rimtį.
Šalčio tiltais baltais patikėjai –
Suviliojo jie tavo krantus...
Ledas tirps... O tos valandos vėlei
Plauks su potvyniu, amžiams pražus...
Liks pačioj ledo luito širdy
Beržo lapo įšalus
Širdutė...
2018 m. vasario 12 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-02-21 14:34:32
puiki emocija, perduota natūraliai ir labai išraiškingai, pasiimsiui.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-21 11:59:31
Vaizdingos eilės, graži minčių raiška.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-02-20 17:34:03
Niekas čia nieko negadina, tegul tik visi taip rašo...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-20 12:40:20
jautrus, įtikinantis kalbėjimas...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-20 11:16:46
Puikus upės peizažas fotografijoje, bet taip pat ir eilėse...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-20 11:01:54
Upės likimas žiemos metu - gražus paveikslas, ypač tinkamas eiliko pavadinimas.Suintrigavo.
Šaunuolė. Rašykite.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-20 09:08:38
Įspūdingas upės paveikslas, gyvas, įtaigus, jaudinantis...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-20 08:23:10
Jautrus, gilus, jausmingas.