Sraunūs vandenys virto į ledą,
O po juo – ar gyva, mano upe?
Du krantai vienas kitą surado,
Tarpe jų balti paukščiai vis tupia...

Tu pasiglemžei aitvaro dangų,
Putlų debesį, vasaros liūtį...
Ir saulėlydžio atšvaitą brangų,
Kuris rausviną veidą truputį...

Liko vėjui sausėjantys meldai –
Juk tėkmė po ledu užrakinta.
Dugno akmenys saugoja kantriai
Gilų vandenį, žiemišką rimtį.

Šalčio tiltais baltais patikėjai –
Suviliojo jie tavo krantus...
Ledas tirps... O tos valandos vėlei
Plauks su potvyniu, amžiams pražus...

Liks pačioj ledo luito širdy
Beržo lapo įšalus
Širdutė...


2018 m. vasario 12 d.