Raganėle esi pavadinęs, –
Švelniai taip, kaip mokėjai tada...
Du keliai ir dvi paliktos žymės,
Kas praradęs, o kas su kalte...
O juk teko dalintis ir šaukštu,
Ir kvatoti giliausioj pusny...
Kai sakei, kad sugrįžtančios lauktum,
Jau žinojau, kad žodžiai tikri.
Ko dabar jie vis grįžta lyg aidas,
Kam ir vėl juos kartoji man tu?
Tarsi paukštė, sparnų neišskleidus,
Vėl nukris ta svajonė, suduž...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-02-19 23:12:27
Raganėlė - tai jau komplimentas :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-19 19:15:40
Įtaigu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-19 15:23:25
lengva, plastiška ir gyva...jausmingumas ir paprastumas atperka ...man labai patiko
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-02-18 19:53:25
"Tarsi paukštė, sparnų neišskleidus,
Vėl nukris ta svajonė..."
Labai tikra, gyvenimiška. Ačiū.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-18 19:22:07
taip, - kartais tenka dalintis šaukštu, o kartais ir...šaukštais jau
Patiko