Raganėle esi pavadinęs, –
Švelniai taip, kaip mokėjai tada...

Du keliai ir dvi paliktos žymės,
Kas praradęs, o kas su kalte...

O juk teko dalintis ir šaukštu,
Ir kvatoti giliausioj pusny...

Kai sakei, kad sugrįžtančios lauktum,
Jau žinojau, kad žodžiai tikri.

Ko dabar jie vis grįžta lyg aidas,
Kam ir vėl juos kartoji man tu?

Tarsi paukštė, sparnų neišskleidus,
Vėl nukris ta svajonė, suduž...