Į juodą tuštumą nakties brendu, vėl sielos langines uždarius...
Klaikiai tarp žemės ir dangaus pakibusi tyla beprotiškai skaudi,
Nežinomybė liejasi vidun, plačiai ištvinsta tarsi marios,
Painiuos slogių minčių voratinkliuos ramaus užutekio nesurandi...
Tik saulė, įžiebta vilties, dar šviečia manyje, kad tai ištverčiau,
Jos prasiskverbę spinduliai, galbūt, šią tylą - aklą, kurčią suardys,
Kad užsisklendus vienuma atbėgtų prie atidarytų vartų,
Suprastų tiesą, dėl kurios nežinomybėje kankinasi kita širdis...
Gelmė
2018-02-17 01:11:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-18 11:11:08
Kiekvieno tyla ir naktis gali būti kitokia. Kai man pradeda aiškinti, kokia turi būti vasara, tyla, vanduo ar visata, na, grubiai pasakysiu – noriu pasiųst kuo toliau. Nes aš suprantu taip, kaip suprantu aš. Jei visi rašytų tik taip, o ne kitaip – pakaktų vieno parašymo :) . Juk tam ir poezija. Ir logiškumų čia neieškokime. Jau vien todėl, kad kartais autorius sako tai, ką mes galbūt nesuprantame. Kitąsyk jutiminiai aspektai yra už suvokimo ribų. Čia ne matematikos formulės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-17 14:54:09
Tikra gelmė, dvasios atgaiva...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2018-02-17 09:41:30
skausminga