Į juodą tuštumą nakties brendu, vėl sielos langines uždarius...
Klaikiai tarp žemės ir dangaus pakibusi tyla beprotiškai skaudi,
Nežinomybė liejasi vidun, plačiai ištvinsta tarsi marios,
Painiuos slogių minčių voratinkliuos ramaus užutekio nesurandi...

Tik saulė, įžiebta vilties, dar šviečia manyje, kad tai ištverčiau,
Jos prasiskverbę spinduliai, galbūt, šią tylą - aklą, kurčią suardys, 
Kad užsisklendus vienuma atbėgtų prie atidarytų vartų,
Suprastų tiesą, dėl kurios nežinomybėje kankinasi kita širdis...