Maniau, kad niekad neišverksiu liūdesio širdies be meilės,
Seniai išsekusi tyli, gili rauda užduso gomury...
Lyg ryto rasos išsibarstė ašaros po pievas gailios,
Skaudžiai supratus, jog gyvenimą tik vieną skirtą teturi...
Bet netikėtai, nelauktai širdis pratrūko aimanuoti,
Išmėčius tarsi akmenis šaltkraujiškas ir banalias tiesas,
Ji veržias klupdama patirti jausmą, vieną sykį duotą,
Esu tikėjimu gyva, kad siela artimą sau sielą ras...
Gelmė
2018-02-14 17:46:12
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-15 14:59:37
Kantrybė visada laimi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-15 00:51:19
Irgi juntamas autorės stilius. Visada gerbiu tuos, kurie rašydami ieško savęs, o ne kitų savyje :)
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-02-15 00:04:43
Tikėkit ir ras ;)