Maniau, kad niekad neišverksiu liūdesio širdies be meilės,
Seniai išsekusi tyli, gili rauda užduso gomury...
Lyg ryto rasos išsibarstė ašaros po pievas gailios,
Skaudžiai supratus, jog gyvenimą tik vieną skirtą teturi...

Bet netikėtai, nelauktai širdis pratrūko aimanuoti,
Išmėčius tarsi akmenis šaltkraujiškas ir banalias tiesas,
Ji veržias klupdama patirti jausmą, vieną sykį duotą,
Esu tikėjimu gyva, kad siela artimą sau sielą ras...