Tu rasota žolė, tu pavasario žalio laukimas,
Tu ledinė gėlė, ant sužvarbusio stiklo pražydus,
Tu diena ir naktis, tu sausra ir gelmė
Iš sūraus vandenyno platybių,
Tu ir saulė ir oras, ir paukščio giesmė,
Įsiliejus į laiko byrėjimą tylų.
Kas galėtų tai būt, kas galėtų taip širdį uždegti,
Gal tai jausmas, kuris išaugina sparnus
Ir priverčia širdis stipriau plakti.
. Gal kančia ir bausmė, kada upės liūties
Nesulaukusios senka, gal tai jausmas,
Ištirpdęs ledynus ir saulę paėmęs ant rankų.
Iš jaunystės dienų, iš svaiginančio laiko nubudus,
Supranti, kad tai sapnas, kurio jau nebus,
Įsiliejęs į laiko byrėjimą tylų.
2017 metai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-12 18:41:26
Supranti, kad tai sapnas, kurio jau nebus,
Įsiliejęs į laiko byrėjimą tylų.
gražu
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-02-12 18:41:24
Taip, tai ir yra tas neįvardintas jausmas, išauginantis sparnus ir priverčiantis širdis stipriau plakti...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-12 15:24:06
Puikios eilės, o į užduotą klausimą vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-12 12:35:41
Laiko byrėjimą tylų... Gerai.