Tu rasota žolė, tu pavasario žalio laukimas,
          Tu ledinė gėlė, ant sužvarbusio stiklo pražydus,
          Tu diena ir naktis, tu sausra ir gelmė
          Iš sūraus vandenyno platybių,
          Tu ir saulė ir oras, ir paukščio giesmė,
           Įsiliejus į laiko byrėjimą tylų.
           Kas galėtų tai būt, kas galėtų taip širdį uždegti,
           Gal tai jausmas, kuris išaugina sparnus
           Ir priverčia širdis stipriau plakti.
         . Gal kančia ir bausmė, kada upės liūties
           Nesulaukusios senka, gal tai jausmas,
           Ištirpdęs ledynus ir saulę paėmęs ant rankų.
           Iš jaunystės dienų, iš svaiginančio laiko nubudus,
           Supranti, kad tai sapnas, kurio jau nebus,
           Įsiliejęs į laiko byrėjimą tylų.      

2017 metai