Atsimerkiu – o viskas apsnigę,
tolumoj ir arti – taip baltai,
tartum raidės balčiausioje knygoj –
sniego puslapiais vaikšto strazdai.
Ir dangus supa pasakų vygę –
joj stebuklų didžių slėpiniai,
kas dabar, kas per amžius įvykę,
bent atspėt, numanyt mėginai?
Strazdas juodas, nors plunksnos jo raibos
balto sniego tyriausiam fone,
paukščio akys, nors šaltis ir žnaibos,
veria kiaurai mane ir tave.
Ir atrodo – už sparno jo laikos
šis pasaulis, gražus kaip mene...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-12 12:33:54
Ak, tie strazdai :)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-12 09:19:41
Paukščio akys, nors šaltis ir žnaibos, veria kiaurai mane ir tave.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-02-12 08:26:39
...taip romantiškai... lengvai pasnigo Jūsų eiliuke...Ačiū
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-02-11 19:39:20
... raidės ir strazdai – labai vaizdus palyginimas. Puikus sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-11 17:55:09
tartum raidės balčiausioje knygoj –
sniego puslapiais vaikšto strazdai...gražu