Atsimerkiu – o viskas apsnigę,
tolumoj ir arti – taip baltai,
tartum raidės balčiausioje knygoj –
sniego puslapiais vaikšto strazdai.

Ir dangus supa pasakų vygę –
joj stebuklų didžių slėpiniai,
kas dabar, kas per amžius įvykę,
bent atspėt, numanyt mėginai?

Strazdas juodas, nors plunksnos jo raibos
balto sniego tyriausiam fone,
paukščio akys, nors šaltis ir žnaibos,
veria kiaurai mane ir tave.

Ir atrodo – už sparno jo laikos
šis pasaulis, gražus kaip mene...