Kai gęsta žodžių žaros

Ne tik karaliai griūva - ir dievai.
Kas šventas, kas prakeiktas - kas bežino?
Širdis - šventovė. Ją tu dalinai.
Dabar aplink tave ir tavyje - tik plynė?

Kas dar įžengtų čion - eis amžinai
per Žemę melsdamiesi piligrimais?
Kur dvasios, kur būties namai?
Čia pėdos Viešpaties? O gal tiktai Šėtono žymės?

Ir kam kalba poetui, jei ji ne iš dausų?
Jeigu ne paukščio giesmės - pragaras ant lūpų tverias?
Ir nuo minties šventvagiškos baisu,
vos įsižiebę gęsta žodžių žaros.

Dar tik nors vieną gaivų lašą debesų,
ne man - kad po manęs kam nors čia būtų gera!..
 
bitėžolė

2018-02-04 17:55:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-02-05 19:16:15

puikus sonetas, įtaigiai ir jausmingai...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-02-05 12:55:18

Efektingai.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-02-05 11:27:20

Dieviškas sonetas, kuriame atsispindi žmogaus drama.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-02-05 10:04:28

Ne man, kad po manęs kam nors čia būtų gera...

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-02-04 19:28:30

Prasmingi Jūsų sonetai, o kaip su sonetų vainiku ar jau nupynėt?