Atsimerks vėl gražuolė naktis,
Jam nuo skliauto per tylą atžengiant,
kas Jo pėdas šioj Žemėj matys,
tam slaptis šios būties atsidengia.
Tu tik dulkė Jo saujoj esi,
nors žiūrėtum nustebęs į dangų,
ir akys tau – svajonė šviesi,
rodos, kiltų pro pravirą langą.
Kur keliauja sparnuočių pulkai,
ten, kur irias migla debesynų.
Ar sugrįš dar į Žemę sapnai,
kurie būrė ir širdį svaigino?
Nors dabar jau daugiau nežinai,
Jis širdy ar ten – toliuos žvaigždynų?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-02 19:09:20
labai gražus sonetas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-02 14:37:02
Nežinomybė ir paslaptis,taip jau yra.