Atsimerks vėl gražuolė naktis,
Jam nuo skliauto per tylą atžengiant,
kas Jo pėdas šioj Žemėj matys,
tam slaptis šios būties atsidengia.

Tu tik dulkė Jo saujoj esi,
nors žiūrėtum nustebęs į dangų,
ir akys tau – svajonė šviesi,
rodos, kiltų pro pravirą langą.

Kur keliauja sparnuočių pulkai,
ten, kur irias migla debesynų.
Ar sugrįš dar į Žemę sapnai,
kurie būrė ir širdį svaigino?

Nors dabar jau daugiau nežinai,
Jis širdy ar ten – toliuos žvaigždynų?