Apgink mane nuo vėjų ir audrų
Ir nuo dangaus perkūnija pratrūkusio,
Nors myliu pilką liūtį vasaros delnuos
Ir aidą tolstančios audros, ir tylų griausmą,
Tarsi kažko nepaprasto atodūsį.
Ir pilką dangų, leidžiantį savyje užsisklęst,
Duris užvert, užuolaidas užtraukti.
Ne ta prasme, – ramybėje pabūt, nuo gaudesio
Mašinų, begalės žmonių, veidų tarsi į nebūtį
išeiti pasivaikščiot ir užsimiršt, kad gyvenu,
Trumpam nurimt, atsiriboti nuo pasaulio.
Kaip gera, kai šilta liūtis šaligatvius
Išprausia ir nuskalauja šėlstančias mintis ir vėl
Dangus be debesų, vėl saulė. Vėl noris šilumos,
Karštų jos bučinių ir ežero gaivaus glamonių,
Na ko gi dar daugiau, apgaubk, dangau, malone.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-02 20:38:16
Nuostabios, dvasingos ir viltingos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-02 19:12:29
Nors myliu pilką liūtį vasaros delnuos
Ir aidą tolstančios audros, ir tylų griausmą,
Tarsi kažko nepaprasto atodūsį.
labai gražios eilutės...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-02 15:35:01
Su didele menine įtaiga ir dvasios galia...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-02-02 13:33:46
Gražūs palyginimai, gražus vaizdingas prašymas
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-02 12:31:52
Vasariškas, gražiai nuskambėjęs