Apgink mane nuo vėjų ir audrų
Ir nuo dangaus perkūnija pratrūkusio,
Nors myliu pilką liūtį vasaros delnuos
Ir aidą tolstančios audros, ir tylų griausmą,
Tarsi kažko nepaprasto atodūsį.
Ir pilką dangų, leidžiantį savyje užsisklęst,
Duris užvert, užuolaidas užtraukti.
Ne ta prasme, – ramybėje pabūt, nuo gaudesio
Mašinų, begalės žmonių, veidų tarsi į nebūtį
išeiti pasivaikščiot ir užsimiršt, kad gyvenu,
Trumpam nurimt, atsiriboti nuo pasaulio.
Kaip gera, kai šilta liūtis šaligatvius
Išprausia ir nuskalauja šėlstančias mintis ir vėl
Dangus be debesų, vėl saulė. Vėl noris šilumos,
Karštų jos bučinių ir ežero gaivaus glamonių,
Na ko gi dar daugiau, apgaubk, dangau, malone.