Į tavo sielą lyg į molžemį smelkiuos—
Išbyra smiltys ir pabyra viltys,
O kaip norėčiau kryžkelėm dalintis
Ir nepaskęsti rūpesčiuos smulkiuos.
Bet tu lyg medis stovi be šakų,
Be nuodėmės ir be prakeikto grimo,
Man dar vaidenas kelias piligrimų
Ir būna tamsoje man vėl klaiku.
Užmiega vėlės, nušniokščia lietus,
Debesimis sapnai ir ilgesys sugrįžta,
Aš sugniuždyta ir be lašo ryžto,
Tu vienišas ir baugščiai išdidus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-02-01 11:42:53
Supratau...be grimo išdidus jis...bet TU dar vis dairais į kelią...liūdnai gražu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-01 07:58:55
Gerai pabaiga nuplaukia, akcentuota tokia.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-01-31 17:48:58
Svarios ir prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-31 13:34:18
Turbūt tikrai personažas medinis, jautrios eilės.