Į tavo sielą lyg į molžemį smelkiuos—
Išbyra smiltys ir pabyra viltys,
O kaip norėčiau kryžkelėm dalintis
Ir nepaskęsti rūpesčiuos smulkiuos.
Bet tu lyg medis stovi be šakų,
Be nuodėmės ir be prakeikto grimo,
Man dar vaidenas kelias piligrimų
Ir būna tamsoje man vėl klaiku.
Užmiega vėlės, nušniokščia lietus,
Debesimis sapnai ir ilgesys sugrįžta,
Aš sugniuždyta ir be lašo ryžto,
Tu vienišas ir baugščiai išdidus...