Užbūrė tavo žvilgsnis kerintis ir šiltas –
Smaragdinių, gilių akių ir šypsena miela.
Sujungė sielas vienišas tarytum tiltas
Tų žodžių, srūvančių iš gilumos širdies, galia.
Visom vaivorykštės spalvom suspindo viltys,
Saulėtas ir jaukus prapliupo šildantis lietus...
Iš nevilties juodos į saulę ėmėm kilti,
Pamiršę skaudžiai slėgusius mus praeities metus.
Tik vis atodūsiuos nuskęsta mūs troškimai,
Negailestingai varva laikas į dienas, naktis...
Pražysta gėlės ilgesio, viltis užgimus
Skraidina sielas tiltu sapnuose, kol rytas švis...
Gelmė
2018-01-31 10:40:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-01 08:04:17
Jau pasakė, pritariu - įtaigiai. Iš vidaus, su ekspresija, nors ir yra juntama savotiška abejonė, galima įžvelgti. na, kalbu apie tą „rytas švis...“. Bet tik įdomiau.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-01-31 11:46:53
Įtaigu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-31 10:53:56
Mielos eilės.