Visada mintyse aš girdžiu vieną dainą –
„Patikėk – juk praeina, juk viskas praeina“.
Visi žino tą tiesą: po vakaro – rytas,
Gal ne visad šviesus – kartais šlapias, sulytas.
Tie, kas nori išlikt ir per grindinį kalas –
Nenuleidžia galvos ir nesako, kad galas.
Nes gyvenimas visas iš dėsnių sudėtas
Ir ne žmonės nusprendžia – nuvyst ar žydėti.
Paukščių giesmę prieš aušrą išmoksta net vėjas,
Maišo dažą paletėj ir potėpiai liejas.
O aš noriu tikėti, kad viskas praeina
Ir širdis vis kartoja, kartoja tą dainą...
2017 m. rugpjūčio 4 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-30 15:42:41
Puikios eilės.
Tai liūdna tiesa, kai viskas praeina, tačiau ar mes norime, kad praeitų pozityvūs jausmai pvz. meilė? Turbūt ne, Deja, praeina viskas. Gali tu verkti, juoktis ar raudoti: buvo ir nėra.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-01-30 12:12:03
Kartais nusprendžia ir patys - nuvyst ar žydėti, o aš - po sparneliu
ir nusinešiau, ačiū.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-30 10:21:27
Viskas praeina, bet eilės su optimizmo gaidele.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-01-29 22:50:55
Skaitau ir džiaugiuosi šiandien Ž.Ž. eilėmis. Ačiū
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-29 19:58:04
skambu, plastiška, jautru...