Virš tavo viršūnių, prie pat debesų
Ištirpsta nuskriejusios mintys
Ir aidu sugrįžta. Aplink dar tamsu.
Man noris erdvėj šioj nugrimzti...
Bebalsė ramybė. Dangus ir tyla.
Atrodo – kad blogis pradingo...
Saulužė jau kyla, diena vėl nauja
Prabunda šviesi ir viltinga.
Nusineša miglos mintis neramias
Ir vėl kelias tiesias į tolį.
Ir jau negalvoji – o kur jis nuves?..
Ir laikas vėl greitai šuoliuoja.
Tiktai sugrįžtu aš kaskart be tavęs
Į kryžkelę, kur prasilenkę
Nuėjom skirtingais keliais. Gal suras
Paklydęs likimas? Ties ranką?..
spika
2018-01-29 14:53:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ruduo
Sukurta: 2018-06-06 15:08:51
Labai patiko visas kūrinėlis, bet ypač jautrus - paskutinis posmas. Jis - eilėraščio akcentas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-30 15:18:23
Saulės šviesa simbolizuoja teisingumą, nes viską apšviečia vienodai. Saulė- palaimos žmonėms nešėja. Tai ir atgimimo simbolis.
Fortūna yra nenuspėjama. Gal ne tik suras, bet ir suves.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-30 13:28:28
Jausmingos, mielos eilės
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-29 16:23:29
vaizdingos, įtaigios eilės...