Tąsyk naktis nebalo ir nebalo veidas,
Net varis miesto žiburių neblanko,
Nes žodžiuose „Atleisk, aš tau atleidau...“
Nebejutau netgi kartėlio menko.
Tik žvilgsnį tuštumos, bet jį užsnigo
Ant ledo besileidžiančios žvaigždutės –
Iš prarastų planetų – gal laimingų...
Bet krentančios laimingos juk negali būti.
Ir nesvarbu – ant ledo ar į delną,
Su snaigėm pramaišiui ar vos pavienės –
Jos visgi dar žydėti nusipelno
Lyg pievoje juodoj melsvutės pienės.
To aš gailėjausi – juk danguje gyventa –
Ant mažo, lengvo debesies kraštelio.
Ir tiktai viskas, kas aukščiau, mums buvo šventa
Bei šalimais – nusprūsdavo į šalį.
Išdaigos vėjo ir beribio skliauto
(Po kojomis – tik Žemė – nieko naujo...) –
Ir niekada jų mums nebepagauti,
Ir nesugniaužti penkiapirštėj saujoj.
...........................................................................................
O jei kada ir pasiliksim mažą dalį
Trapaus gyvenimo stiklinėj vãzoj –
Tą žvaigždę, kur ryškesnė būt už saulę gali
Ir naktį norima spalva nudažo.
2018 m. sausio 25 d. 08. 05.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-28 16:51:18
Eilėse atsiveria gyvenimo grožis ir trapumas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-27 18:20:26
puiki lyrika...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-01-27 13:14:58
„Atleisk, aš tau atleidau...“ ir neminėk blogu žodžiu,
Kiek daug gražių akimirkų kartu patyrėm ir praleidom,
Tebus jos atmintis ant mūsų meilės pelenų
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-01-27 11:18:50
Erdvus ilgesingumas.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-01-27 08:06:52
Labai...