Tąsyk naktis nebalo  ir nebalo veidas,
Net varis miesto žiburių neblanko,
Nes žodžiuose „Atleisk, aš tau atleidau...“
Nebejutau netgi kartėlio menko.
 
Tik žvilgsnį tuštumos, bet jį užsnigo
Ant ledo besileidžiančios žvaigždutės –
Iš prarastų planetų – gal laimingų...
Bet krentančios laimingos juk negali būti.
 
Ir nesvarbu – ant ledo ar į delną,
Su snaigėm pramaišiui ar vos pavienės –
Jos visgi dar žydėti nusipelno
Lyg pievoje juodoj melsvutės pienės.
 
To aš gailėjausi – juk danguje gyventa –
Ant mažo, lengvo debesies kraštelio.
Ir tiktai viskas, kas aukščiau, mums buvo šventa
Bei šalimais – nusprūsdavo į šalį.
 
Išdaigos vėjo ir beribio skliauto
(Po kojomis – tik Žemė – nieko naujo...) –
Ir niekada jų mums nebepagauti,
Ir nesugniaužti penkiapirštėj saujoj.
...........................................................................................
 
O jei kada ir pasiliksim mažą dalį
Trapaus gyvenimo stiklinėj vãzoj –
Tą žvaigždę, kur ryškesnė būt už saulę gali
Ir naktį norima spalva nudažo.
 
2018 m. sausio 25 d. 08. 05.