Minčių spąstais 
lyg paukštę pagausiu tave,
plasnojančią slaptų svajų šešėliuos,
taku trapių blakstienų nuojautos galia
nuneš, kur pabaidyti žodžiai 
liejas.

Tyliom iliuzijom 
išklotam rūko patale
tarsi naujagimiai miegos klajūnės vėlės,
aš link tavęs artėsiu nešinas sava dalia,
iš kapo vienumos viltingai 
prisikėlęs.

Mes susitiksim 
vieno kelio vidury,
prie ilgesio augintos topolių alėjos –
klajūnai du ne kartą klydę ir kalti,
glėbin lemties brangias aukas 
sudėję.