Minčių spąstais
lyg paukštę pagausiu tave,
plasnojančią slaptų svajų šešėliuos,
taku trapių blakstienų nuojautos galia
nuneš, kur pabaidyti žodžiai
liejas.
Tyliom iliuzijom
išklotam rūko patale
tarsi naujagimiai miegos klajūnės vėlės,
aš link tavęs artėsiu nešinas sava dalia,
iš kapo vienumos viltingai
prisikėlęs.
Mes susitiksim
vieno kelio vidury,
prie ilgesio augintos topolių alėjos –
klajūnai du ne kartą klydę ir kalti,
glėbin lemties brangias aukas
sudėję.