Santrauka:
Tikrai dar nusiteikusi ilgai gyventi,
Bet tiesiog taip pasirašė.
2017 vasara.
Neverkit jūs prie mano kapo,
Aš išėjau į platų, platų taką.
Neišmatuojamą, beribį,
Žvaigždynų akys čia visus telydi,
Nežinomais keliais aukštybių.
Čia visa vientisa, dangus ir žemė
Tarsi iš paukščio skrydžio.
Čia viskas aišku nuo pradžios
Iki pat galo, lyg drobė patiesta
Tapytojui ant stalo.
Iš debesų paklotės ima veržtis auksas.
Išaušta rytas, bunda žemė, žmonės,
Vyturiai. Dangus toks aukštas,
Aukštas, jo nepasieksi taip lengvai,
Iš debesų paklotės ima veržtis auksas
Ir pajunti, kad grįžti ten, iš kur ir atėjai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-26 00:20:39
Gal vertėtų mažiau apie tai galvoti, o tuo labiau planuoti, nes kai atsistojama ant slenksčio pojūtis būna skirtingas. O dėl verkimo, tai kaip kam pasiseks. Aš žinojau, kad negalima verkti kam nors mirštant, nes sunku išeiti. Kai mama mirė labai pasimečiau, tai net balsu pradėjau raudoti, ji turbūt nebegirdėjo, nes ji mane pamačiusi taip apsidžiaugė, kad šypsena veide taip ir liko.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2018-01-25 10:25:10
Visų likimas vienodas, tik laikas skirtingas. Puiku. Reikia ir tokias temas paliesti.