Neverkit jūs prie mano kapo,
Aš išėjau į platų, platų taką.
Neišmatuojamą, beribį,
Žvaigždynų akys čia visus telydi,
Nežinomais keliais aukštybių.
Čia visa vientisa, dangus ir žemė
Tarsi iš paukščio skrydžio.
Čia viskas aišku nuo pradžios
Iki pat galo, lyg drobė patiesta
Tapytojui ant stalo.
Iš debesų paklotės ima veržtis auksas.
Išaušta rytas, bunda žemė, žmonės,
Vyturiai. Dangus toks aukštas,
Aukštas, jo nepasieksi taip lengvai,
Iš debesų paklotės ima veržtis auksas
Ir pajunti, kad grįžti ten, iš kur ir atėjai...