Vienas žirnelis. Antras žirnelis. Trečias žirnelis. Taip rūšiuodavau mėlynus taškelius ant savo baltų marškinių. Tai nebuvo rašalo dėmės, paprasčiausiai ryškūs marškiniai.

Istorijos mokytojos žinios apie karų laikus buvo nepriekaištingos: galybė faktų, įvykių, detalių ir smulkmenų. Negana to, pamokų metu nagrinėdavom įvairius istorinius dokumentus, tačiau man būdavo nuobodu. Sausa. Rūšiuodavau žirnelius, vis priskirdamas save prie vienos iš grupių.  

„Mano tėvas žuvo kare“, — kartais sau pasakydavau ir kūną sukrėsdavo aštrus netekties jausmas. Kita vertus, tai juk netiesa — mano tėvas ir toliau mėgaujasi tolimųjų reisų vairuotojų malonumais, bet vien mirties (nesvarbu, tikros ar įsivaizduojamos) tūnojimas šalia nutempdavo mane į išgyvenimus, kurių nesu patyręs. To labiausiai  pasigesdavau karo istorijos pamokų metu. Trūko jausmų. Trūko esmės.

Mano suolo draugas kartu buvo ir mano geriausias draugas. Jo traiškanotos akys visą laiką būdavo įsmeigtos į mokytoją. Stebėdamas jo veido profilį lango fone, matydavau gilaus susidomėjimo raukšles ir kreivą, sugūrintą nosį, suteikusią puikią mintį pravardei. Kai vėžys paguldė vaikio motiną po žolės paklode, šis įniko į kompiuterinius žaidimus karo tematika. Jam nebuvo svarbu, kurioje, raudonųjų ar nacių, pusėje kovodavo, tikslas — laimėti. Procesas.

Sapnuodamas kartais matydavau tą kreivą nosį, keliaujančią prie mūsų kaimo su pulku ginkluotų vyrų. Tupėdavau daržinėje su tėvo šautuvu rankose ir slėpdavausi. Lauke klykdavo žmonės, aidėdavo šūviai. Nors ir drebančiomis kojomis, bet neištvėręs laukimo svorio, neklausydamas  tėvo įsakymo, išslinkdavau lauk. Bandydavau kovoti, bet buvau tik vaikas. Netrukus — negyvas vaikas. Prieš pagriūdamas ant žemės visad regėdavau kreivą nosį. Apie karą su draugu niekada nešnekėdavau.  

„Karas baigėsi 1945 metų rugsėjo 2 dieną“ , — pamokų ciklą apie Dievo rykštę ramiai baigė mokytoja. Statiškai ir neperspektyviai. Nežmoniškai.

Kartais sapnuose ta pati kreiva nosis ateidavo į  mūsų kaimelį dėvėdama jau kita apranga. Žmonės nedrąsiai išlysdavo iš aptrupėjusių trobų. „Karas baigėsi“ , — šypsodamasis ištardavo nosis. „Ar tikrai?“ , — nedrąsiai klausdavo mano tėvas. „Tikrai“, — tebesišypsodamas atsakydavo Nosis. Bet tuo metu niekas tuo netikėjo. Yra tokių, kurie netiki ir dabar.  

Norėjau patekti į šį gyvybės ir mirties katilą, nušauti žmogų. Ne žaidime ir ne savo malonumui, o ginant tai, kas bandoma atimti, kai galvoje klaidžioja beprotybės šešėlis. Troškau pajausti pyktį, baimę, pagiežą, įtampą. Nestabilumą, kada mūšis, įsibrovęs į sielą, sudrasko ją į gabaliukus. Galvodavau, kaip žmonės jautėsi prieš prasidedant karui. Svajojau patirti tik arėjančią karo grėsmę,  nežinomybę, kai nė nenumanai, kas nutiks rytoj. Norėjau jausmo... Žinojimo.

Pasirausiau po savo kuprinę ir išsitraukiau dėžutę, kurią dažniausiai visad turėdavau su savimi. „Galiu uždegti smilkalo lazdelę?“ , — paklausiau mokytojos. „Ką? Dabar, per pamoką?“  — nustebusiomis akimis pažvelgė į mane mokytoja. „Taip, dabar. Juk temą jau baigėm“, — atsakiau. Pakraipiusi galvą, mokytoja nesipriešino.

Tuos smilkalus man parvežė tėvas iš begalinių savo kelionių po pasaulį. Tai buvo jausmo aromatas. Po klasę pasklidęs parako kvapas labiausiai domino mane ir kreivą nosį. Jį dėl vienų priežasčių, mane dėl kitų.

Vienas žirnelis. Antras žirnelis. Trečias žirnelis. Prieš karą, jo metu ir po jo.