Santrauka:
2018.01.03
Kai aplankė nemiga.
Aš negaliu sumerkt akių,
Eilėraščiai ramybės man neduoda.
Jie persekioja iki paryčių, na nežinau
Lyg būtų aukso gysla ar aruodas.
Skubu vis užrašyt užgimusias mintis,
Nes jos tarsi miražas išsisklaido,
Ir viską užmirštu,tarsi nustotų egzistuoti
Laikas, tarsi nustotų egzistuot pasaulis,
Viena aš su jomis lieku ir skleidžias
Pumpuras kūrybos saulės. Nejau už
Viską man svarbiau eilėm mintis paversti,
Lyg būtų kūdikiai mani, kuriuos dar vis
Gimdau ir ima siela džiaugsmu verkti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-01-17 23:28:55
Man, kai nemiga, ypač rašosi :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-17 14:59:59
gražios eilės...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-01-17 13:50:00
būna būsena, kad negali nerašyti...Verskite eilėmis mintis, tai nusiraminimastai nemigai priešnuodis
Tokia būsena man žinoma