Aš negaliu sumerkt akių,
Eilėraščiai ramybės man neduoda.
Jie persekioja iki paryčių, na nežinau
Lyg būtų aukso gysla ar aruodas.
Skubu vis užrašyt užgimusias mintis,
Nes jos tarsi miražas išsisklaido,
Ir  viską užmirštu,tarsi nustotų egzistuoti 
Laikas, tarsi nustotų egzistuot pasaulis, 
Viena aš su jomis lieku ir skleidžias
Pumpuras kūrybos saulės. Nejau už
Viską man svarbiau eilėm mintis paversti,
Lyg būtų  kūdikiai mani, kuriuos dar vis
Gimdau ir ima siela džiaugsmu verkti...