už mano kelio paklydimų svirtys
o virš dangaus dar dangūs keturi
nuglostau lieptą akimis ko stvertis
kai rudeniui botago neturi
ištrykšta spalis purpuru saldybėj
naktų bekraščių cukrinių dienų
belapį medį stiprūs vėjai lydi
suvirpa stiebas sopuliu senu
ten raivos vilnys ežero platybėj
pasineria į vandenį delčia
už panagių užėjęs šaltis gnybia
pabėkim kol dar galime iš čia
už mano kelio paklydimų svirtys
balti laiškai klajonių kelyje
ir toks svaigus tas priešlaikinis snygis
užstrigęs šauksmas perplėšia mane
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-16 12:22:19
Nuostabios ilgesiu perpintos eilės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-15 13:23:54
Be galo ilgesingos eilės.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-01-15 12:02:47
Begėdis ruduo, neskuba jis iš mūsų gyvenimų ir jausmų. Labai gražios mintys.
Vartotojas (-a): Mira Mira
Sukurta: 2018-01-15 06:54:26
Labai sava. Ačiū.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-01-14 19:33:54
šiurpulingai nubėgo žodeliai per jausmus...ačiū