už mano kelio paklydimų svirtys
o virš dangaus dar dangūs keturi
nuglostau lieptą akimis ko stvertis
kai rudeniui botago neturi

ištrykšta spalis purpuru saldybėj
naktų bekraščių cukrinių dienų
belapį medį stiprūs vėjai lydi
suvirpa stiebas sopuliu senu

ten raivos vilnys ežero platybėj
pasineria į vandenį delčia
už panagių užėjęs šaltis gnybia
pabėkim kol dar galime iš čia

už mano kelio paklydimų svirtys
balti laiškai klajonių kelyje
ir toks svaigus tas priešlaikinis snygis
užstrigęs šauksmas perplėšia mane