Kada pašąla ir oras pasidaro lengvas bei skaidrus,
Išsineriu iš rudenio šaltos drėgmės,
Išsineriu iš nerimo ir nemigos naktų.
Pašėlęs vėjas lapą drebulės į sielą įpūtė,
Dabar jis manyje gyvena,
Tas jo virpėjimas nepiktas, patikėk.
Tiktai į priekį verčia eiti, žarija rusena.
Ir man smagu, kad lapas drebulės,
Suradęs sieloj kertę, ten apsigyveno.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-12 17:10:54
Tik šaltis sujungė drebulės lapą su pušimi...Graži draugystė.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-01-12 15:29:50
Ir atsitik tu man - Dzūkijos pušiai drebulės lapas į sielą įkrito , bet , matyt, viskas
į gerą, kad tokias eiles išvirpino !
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-12 11:53:19
Jei nepašėlęs vėjas ir ne lapas drebulės, tai ir eilėraščiai neprasiveržtų.