Kada pašąla ir oras pasidaro lengvas bei skaidrus,
Išsineriu iš rudenio šaltos drėgmės,
Išsineriu iš nerimo ir nemigos naktų.
Pašėlęs vėjas lapą drebulės į sielą įpūtė,
Dabar jis manyje gyvena,
Tas jo virpėjimas nepiktas, patikėk.
Tiktai į priekį verčia eiti, žarija rusena.
Ir man smagu, kad lapas drebulės,
Suradęs sieloj kertę, ten apsigyveno.