Į tavo saują mano laikas telpa, 
Žili sapnai, sudilus mėnesiena,
Atodūsiai į tylą neišrankūs
Ir rudeniškai padūmavę dienos.
Vėlyvos sukaktys ant laiko rato, 
Sugedęs laikrodis nematomoj spintutėj
Ir snaigės tokios vienišos ir retos
Gyvenimas tas – būti ar nebūti.
Išeitum, rodos, rudenio arimais, 
Bet slegia širdgėla, pavargę mintys, 
Eilėraščio dar neišartas rimas,
Jis negalėjo čia be laiko gimti.
...........

Į tavo saują mano laikas telpa, 
Lyg gerklėje aitrus pelyno skonis, 
Išeinam, vėl į nebūtį išeinam, 
Tokie kalti ir nusivylę žmonės...