Išeinam
Į tavo saują mano laikas telpa,
Žili sapnai, sudilus mėnesiena,
Atodūsiai į tylą neišrankūs
Ir rudeniškai padūmavę dienos.
Vėlyvos sukaktys ant laiko rato,
Sugedęs laikrodis nematomoj spintutėj
Ir snaigės tokios vienišos ir retos
Gyvenimas tas – būti ar nebūti.
Išeitum, rodos, rudenio arimais,
Bet slegia širdgėla, pavargę mintys,
Eilėraščio dar neišartas rimas,
Jis negalėjo čia be laiko gimti.
...........
Į tavo saują mano laikas telpa,
Lyg gerklėje aitrus pelyno skonis,
Išeinam, vėl į nebūtį išeinam,
Tokie kalti ir nusivylę žmonės...