jau pavirtau į gniuždantį laukimą
išgrįstą žvilgsniais
jie tik tamsą matė
iš praeities
tirštomis drumzlėmis prisiminimai nyra
ir atsimerkia aklos
nuskandinto laiko akys
toj ryjančioj gelmėj
tarsi krikšte šventam panyru
ir laiko neregio valdoj dvejonė plakas ---
--- gal nebebus dienų,
tik plauks minutės laimės nepažinus
pro supiltą kadais vilties bedvasės kapą
net jei sugrįžtų laikas,
palikęs pėdsakus, kur jau žolė nežėlė,
kartosiu – ir šventieji klumpa,
bet laimi tie,
kas net kančioj
į atpirkimą
kėlės
dar ne visas aukas
lemties delnan sudėjau,
tai kas, jei dar ne kartą griūsiu,
aš nenustodama kartosiu vėlei –
savam kely vis tiek
laiminga
būsiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-08 19:06:36
Puikios eilės. Skaitant , turi sustoti ir pamąstyti, kad taip gyvenimiška...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-08 12:14:22
labai gražios, prasmingos eilės
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-01-08 11:12:28
Tikėjimu alsuoja kančios kelius nuėjusieji... Įtaigu...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-08 10:27:40
Geros eilės, o pabaiga suteikia vilties. Ačiū.