jau pavirtau į gniuždantį laukimą
išgrįstą žvilgsniais
jie tik tamsą matė
iš praeities
tirštomis drumzlėmis prisiminimai nyra 
ir atsimerkia aklos 
nuskandinto laiko akys

toj ryjančioj gelmėj 
tarsi krikšte šventam panyru
ir laiko neregio valdoj dvejonė plakas ---

--- gal nebebus dienų,
tik plauks minutės laimės nepažinus
pro supiltą kadais vilties bedvasės kapą

net jei sugrįžtų laikas,
palikęs pėdsakus, kur jau žolė nežėlė,
kartosiu – ir šventieji klumpa, 
bet laimi tie,
kas net kančioj 
į atpirkimą 
kėlės

dar ne visas aukas 
lemties delnan sudėjau,
tai kas, jei dar ne kartą griūsiu,
aš nenustodama kartosiu vėlei –
savam kely vis tiek
laiminga
būsiu.