Šiandieną ryte gal aplankė netyčia –
Trys karaliai, o gal ir išminčiai...
 Ir paliko – paslėptą mintį kreida –
Jau raukšlėtos kaktos staktoje...

+Kelkis ir kurk siekdamas tikslo,
– Tai gyvenimui suteikia prasmę...
Tapki tik tuo, ko iš savęs tikiesi,
 Nes nugalėtojų – niekas neteisia...

+Mylėki visus, kurie tave myli...
Ypač tada, kai rinksies ar klysi,
Grius dangus ir žemė ims slysti,
Gal suprasi esąs – ne pasaulio ašis.

+Būk savimi, kol į dulkes vėl virsi,
 Ir daug metų po savęs – jau kituose.
 Pats laikas lankyki kitus ir mokinkis,
 Kad po tavęs netartų: buvo + išėjo...

 Dabar jau ir pats išmintim dalinuos,
 Kol kas vienas – su trimis, ir tik šeimoje,
 Tikiu, ne visi išėjus jau klaus ir kartos...
 Buvo po saule žmogus, ar jis nieko sau nepaliko?

Ant sukrypusios durų staktos tris raides...

Už... Už tave, mano žmogau.