Neieškok... Neateik... Neminėk...
Nesakyk, kad esi vien tik tu...
Pakabinsiu ant metų vinies
Paltą, siūtą bemiegių naktų.
Apsivilksiu juodais marškiniais,
Sagos bus iš ryškiausių žvaigždžių –
Tik todėl, kad pamiršęs seniai
Netgi aidą aš žodžio „Liūdžiu“.
Nekartos jo gatvelė tuščia
Ir belapiai klevai nekartos –
Tavo veidas ištirps lyg delčia,
Mano mintys nuplauks lyg vanduo.
Jei sudegintais mūsų laiškais
Dar pasnigs ant ledinio vandens –
Vienmarškinis nueisiu pakeist
Upės kryptį. Ir bėgs jinai ten,
Kur nė snaigė nekris pelenų,
Kur tyla – kaip granito akmuo.
Ne tavy jau dabar gyvenu,
Tad, kas liko, prašau, atiduok,
Kad iškalčiau tame akmeny,
Kitą veidą, kitus jau žodžius,
Kurie taps man šįsyk amžini...
.............................................................
Neateik... Nesakyk... Negirdžiu.
2018 m. sausio 2 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-07 20:07:36
rimtos, prasmingos eilės
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2018-01-07 12:04:03
Verdantis !
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-01-07 11:44:23
Praeitis, sustingusi lediniame vandenyje. Įdomu, ar tas kitas veidas norėtų būti iškaltas akmenyje, dar gyvas būdamas. Šiaip susimąsčiau... Stiprios ir itin jausmingos eilės.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2018-01-06 21:44:58
Aatėjo, saikau, kad girdėtum...
Paieškok... Ateik... ir minėk...
Pasakyk, kad esi vien tik tu...
Nukabinsiu nuo vygės ašies.
Palą, nesiūtą miegalių vaikų.
Apsivilksiu baltais apatiniais (drobule),
Mazgas, sagas man atstos ir žvaigždes –
Tik todėl, kad žinau vėl naujai
Netgi tylą tavo žodžio „pavydžiu“.
Nekartos autostra pilna ir tuščia
Ir lapai ant eglių šakos pakartos –
Tavo plikė švies lyg delčia,
Man mirtys atplauks lyg pro čia...
Sušilsime degintais bet be laiškais
Bus dar garo ir snigs ant širdies –
Apsivilksiu dar vienais marškiniais
ir nueisiu pakeist save upės kryptyje
Ar nubėgsi Tu ten ar ten bus jinai....
*skubu teikti skubią pagalbą užbaigsiu vėliau, autorių prašau neužpyktu už atvirkštuką ir neprašyti mane užblokuoti, pagarbiai :)
Kur nė snaigė nekris pelenų,
Kur tyla – kaip granito akmuo.
Ne tavy jau dabar gyvenu,
Tad, kas liko, prašau, atiduok,
Kad iškalčiau tame akmeny,
Kitą veidą, kitus jau žodžius,
Kurie taps man šįsyk amžini...
.............................................................
Neateik... Nesakyk... Negirdžiu.
2018 m. sausio 2 d.